,,...Kodėl toks didelis, toks begalinis dangus?...Ir niekur, niekur jo galo nėra. Skristum metus, šimtus, tūkstančius metų, ir vis galo nėra ir nėra!''...Panašiai mus neša laikas. Diena iš dienos per gyvenimą, be ypatingo spindesio. Ateina akimirka, kai pasikeičiama vaidmenimis - jį reikia nešti. Mes gyvename ateitimi: ,,rytoj", ,,vėliau" . ,,Kai tu susikursi padėtį", ,,ilgainiui suprasi''. Puikus nenuoseklumas, nes kada nors reikės mirti. Vis tik ateina diena ir žmogus pasako: jau trisdešimt metų... Jis priklauso nuo laiko ir, apimtas siaubo, jis pamato, kad laikas yra didžiausias jo priešas..."
(Alberas Kamiu, 1943)
...Pabudimas iš nakties pinklių, trumpas suvokimas, kad vis dar esu čia. O mano gyvenimas per naktį nepasikeitė. Lipimas iš lovos, o tada autobusas, troleibusas, kurie neša į vienuolikos valandų nebuvimą savimi. Labai sunku neišsiduoti, kas esu ištikrųjų. Bet lengviau, nei atskleisti visą tiesą. Taip ir bėgo dienos. O tada laukdavo kelias į namus, bet ne į tokius, kokius norėtųsi. Prisėdi kelias minutes apžvelgti "namus" ir vis dar neįstengi suvokti ar čia tikrai tavo vieta.
Visa tai labai sunku pakelti dar tik keliolikos metų vaiko sielai. Tačiau judi toliau, rodos, kojos pačios neša per gyvenimą. Tik nerami siela vis gręžiojasi atgal. Spėlioja ar bus taip pat kaip vakar?
Staiga vis dar tos pačios kojos neša tave į lovą- vietą, kurioje tiek daug visko įvyksta vos tik užsimerki. Ir nesupranti, kad tai praeitis pas tave sugrįžta, tai ją tu vis sapnuoji, nes ji yra svarbi. Ir vėl pirmadienis, antradienis, trečiadienis...Ir vėl tas pats.
