Mintis, neduodanti man ramybės

Kartais mane aplanko keista mintis. Keista, nes ji visai neapibūdina manęs. Bet ji vis tiek pasirodo. Dažniausiai, kai jaučiu gyvenimo pilnatvę. Arba kai atrandu naują gražią dainą ar baigiu skaityti įdomią knygą. Tuomet mane labai trumpą akimirką apima jausmas, jog aš šiame pasaulyje turiu nuveikti ką nors didingesnio.
Fantazijai įsismaginus, aš sukuriu scenarijus, kuriuose esu įžymi muzikantė ir žmonės koncertuose dainuoja mano dainas. Arba mano piešti paveikslai kabo daugelio žmonių namuose. Nors ne,  galbūt man lemta būti garsiai mokslininkei, kuri išrado ką nors naujo. Nors šiais laikais ką nors naujo išrasti ganėtinai sunku.
''Proto bokštas'', sakydavo man vaikystėje mama ir brolis su sese. Nes grįžusi iš mokyklos nesiliaudavau pasakoti, ką tą dieną išmokau naujo. Žinoma, tokie žodžiai mane versdavo jaustis ypatinga, todėl tikriausiai ta keista mintis ir pasirodo karts nuo karto mano kasdienybėje. Tarsi norėdama priminti, jog nieko ypatingo ir nenuveikiau. Greičiau jau priešingai, einu ne į ta pusę. Tikiuosi, kada nors apeisiu ratą ir atsidursiu ten, kur ir yra mano vieta.
Taigi, realybė kiek kitokia. Daugelis pervertino mane. O aš  maniau, kad užteks tų kalbų. Ir galėsiu tapti kuo tik panorėsiu. Deja, bet negyvenu aš jokio ypatingo gyvenimo. Galėčiau susitaikyti su tuo, kaip ir daugelis kitų žmonių iš mano aplinkos. Bet tikriausiai neatleisčiau sau už tai. Nes aš noriu pilnomis saujomis semti šio pasaulio gėrybes. Noriu patirti, pamatyti ir pajausti kuo daugiau.  Man neužtenka vieno laisvo savaitgalio per savaitę, dvejų atostogų per metus ir raudonai pažymėtų dienų. Man norisi daug daugiau, tik gal dar neatėjo tam laikas. O gal nutiks kas nors tokio, ko aš net negaliu įsivaizduoti. Reikia tik nenustoti ieškoti arba leistis atrandamai.

Pabėgimas

2 miestai. 6 dienos. 4 naktys. 2traukiniai. 4autobusai. Dešimtys metro ir nesuskaičiuojami kiekiai tramvajų. Nueita dešimtys kilometrų pėsčiomis, o juose šimtus kartų išsakyta "wow, kaip gražu". Dvigubai tiek padarytų nuotraukų. Dar daugiau vaizdų išsaugota atmintyje.
Tai tik skaičiai, tačiau juose slypi kur kas daugiau. 
Kelionėse nebūtina bėgti nuo taško A prie taško B, kad tik viską suspėt pamatyt. Daug įdomiau tiesiog eiti siauromis gatvelėmis į nežinia kur ir aiktelėti dėl prieš akis atsivėrusio vaizdo. Keliauti tai ne važiuoti tais dviejų aukštų autobusais, kur viską palieti akimis. Keliauji, kuomet viską pačiupinėji savo rankomis ir pajauti savo kojomis. Gali brautis su minia prie tų vietų, kuriose jau neliko autentiškumo arba gali tiesiog atsigulti ant žolės ir stebėti tos šalies kasdienybę. Kiekvienas renkasi savo pažinimo kelią. Man kelionėse smagu, kuomet nusivarai nuo kojų ne dėl to, kad visur nusifotografavai, o dėl to, kad leidai sau eiti, kur nori net jei tris kartus praėjai pro tą pačią vietą. Juk iš pirmo karto ne viską pastebi. Ir galų gale ar kelionė buvo nuostabi, supranti,kai nuoširdžiai nori namo. 

Riba

Yra tokių vietų, kuriose gali jaustis tarp dviejų erdvių. Tarp dviejų skirtingų pasaulių ir laiko tėkmių. Priešais, akimis neaprėpiamas  vanduo apgaubtas medžių, o už nugaros paliktas ūžiantis miestas. 

Apima keistas jausmas sėdėti ant tos ribos ir jaustis taip, lyg nepriklausai nei vienai pusei. Negali būti vien tik tame skubančiame pasaulyje, tačiau taip pat negali amžinai sėdėti ir ten, kur rodos, laikas sustoja. Todėl gerai, jog yra tokia galimybė. Atsidurti ant ribos, turėti pasirinkimą. Nes negali žinoti, ko gali prireikti žmogui. Jis niekada nebūna priklausomas tik nuo vieno dalyko, ar ištikimas tik vienai vietovei.  Žmoguje yra nepasotinamas jausmas, tai troškimas pažinti.  Norėti vis ko nors naujo, neatrasto ir nepaliesto. Būtent todėl, šiandien atsidūriau šioje riboje. Tačiau už manęs dundantys bėgiai primena, jog metas grįžti. Artinasi lietus.

Aš tikrai dievinu pavasarį. Jis toks nenuspėjamas. Pažvelgus pro langą, gali matyti akinančią šviesą tiek nuo sniego, tiek nuo žydinčių alyvų spalvingumo. Tačiau man patinka net ir tie gaivūs pavasario lietūs ar kaitri saulė, kai rodos, jog jau vasara. Lyg jau gali atsikvėpti ir basomis braidyti per minkštą žolę. 
Nors retkarčiais užklysta mintys, kad dar ne viskas baigta ir dar ne vasara, todėl negaliu visiškai atitrūkti nuo kasdienybės ritmo.
Tačiau net ir tos mintys netrukdo man džiugiai sėdėti po obelim, kai žiedlapiai krinta lyg snaigės, balti. Netrukdo, sugerti į save įkvėpimą ir su vėju užklydusį žydinčių obelų kvapą. Tiesiog taip gera mėgautis, be jokios sąžinės graužaties. Ir visai nesvarbu kiek dar liko neužbaigtų darbų, juk jų visuomet atsiranda. O smulkmenomis mėgaujamės jau vis rečiau.

Pavasaris

Manyje jau pabudo pavasaris. Nesvarbu, kad dar tik keli lapeliai sužaliavo ar kad saulė per dieną užsuka tik trumpam, nesvarbu, nes man atrodo jau užuodžiu alyvas žydinčias po langais. Pavasaris man reiškia, kad rytais pažadina saulė ar smarkus lietus, o dieną buvusi šiluma vakare pranyksta ir nosį bei pirštus pradeda gelti nuo šalčio. Tačiau vis vien norisi tų ilgesnių pasivaikščiojimų, šviesesnių minčių ir šiek tiek atotrūkio nuo kasdienybės. Nežinau kaip daugelis žmonių gali išlikti tokie rimti, kai gamta tiesiog bunda, kai aplinkui tiek visko vyksta, o jie sau eina nunarinę galvas, paskendę nesibaigiančių darbų sąrašuose.  
O aš visais įmanomais būdais bandau atsikratyti to užsilikusio žiemos sąstingio, stengiuosi kuo mažiau užsibūti rutinoje, nes taip gera tiesiog imti ir išlipti ne toje stotelėje jau vien dėl to,kad už lango gražiau.

Pabusk, vaike,

Iš sustingusio laiko,

Iš įkalinto kūno savo mintyse.

Pabusk, jau laikas keltis ir eiti,

Eiti ten, kur niekas nesibaigia greitai.

Išsilaisvink, nuo sukaustančių žodžių ir

Paleisk juos ten, kur neaprėpiami toliai.

Palik, kas kankina ir naikina,

Kas ramybės neduoda naktį užmigt.

Gana jau, vaike, nurimk,

Įkvėpk giliai ir pabusk.

Jau laikas gyvent. 

Aš esu čia ir niekur

Rytinį mano važiavimą į mokyklą praskaidrino mėnulio pjautuvas danguje. Toks ryškus, su keliomis žvaigždėmis šalia. Išlįsdamas tarp namų stogų ir medžių viršūnių jis pertraukdavo mano mintis. Stovėjau troleibuse tarp susigrūdusių žmonių, kurie dar buvo paskendę savo neužbaigtuose sapnuose ir laukė vakarinio atokvėpio, kai sėdės lygiai taip pat kaip dabar ir supras, kad dar viena diena praėjo perniek...
Tačiau mano mintyse- nieko panašaus! Troleibuso langas buvo šiek tiek atstumtas. Kartais vėjas užklysdavo vidun ir paliesdavo man plaukus. Aš kiekvieną tą vėjo pūstelėjimą gėriau į save. Tokį lengvą, švelnų ir gryną. Daugiau nieko nenorėjau.

O kalendorinė žiema man nieko nereiškia. Juk trečiadienio popietėmis pasirodžiusi saulė kelias valandas nesitraukia. Ji lėtai kyla mano sąsiuvinio kraštu, pirštų galiukais, rankomis, pečiais, kol  pakutena kaklą ir paliečia smakrą.
Žėrinti šviesa. Aš užsimerkiu ir jaučiu kaip švelniai ir lėtai šiluma slenka mano veidu. Tos kelios valandos pamokose man neprailgsta, nes vienu metu aš esu čia ir niekur...

O šiandien man trūksta oro. Tas mažas išsigelbėjimo langelis užstumtas. Jaučiau kaip kaistu. Ir vos tik prasiverdavo durys aš iš visų jėgų stengdavausi pagauti vėjo gūsį. Ta palaiminga akimirka... Kai net mintys pakyla aukštyn kartu su muzika. Ir daugiau nieko nereikėjo. Tik stovėti užsimerkusiai ir laukti... Tos akimirkos.
Nurimti. Mėgautis. Jausti. Ir... Gyventi.