Įvairiuose interneto puslapiuose mirga žmonių mintys apie prabėgusią vasarą, artėjančius darbus ir... Ak, kokie jie nepailsėję. Turėjo visą vasarą, dar turi mėnesį ir vis tiek jį prašvaistys. Tarsi vėjas prapūs pro tuščią kišenę.
O aš galvoju. Mano vasara buvo tikrai neapsakomai gera. Kiek manęs reikėjo žmonėms, tiek ir atidaviau. Su kažkuo pakalbėjau, su kažkuo patylėjau. Palydėjau akimis, atsisveikinau. Nuvažiavau, pabuvau. Apkabinau ir vėl atsisveikinau. Kitiems užteko žvilgsnio, saujelės žemės, nes daugiau jau nieko negalėjau padaryti.
Birželis buvo tikra įvykių virtinė. Nauji žmonės gyvenime, taigi, nauji vėjai galvoje. Retai buvau namuose ir labai tuo džiaugiausi.
Po visų įvykių reikėjo laiko pabūti tik su savimi . Kelios paros. Braukyti linijas, daryti šešėlius ir visa tai vadinti piešiniu arba dar geriau-menu! Gerai, kad menas gali būti visoks ir mano piešiniai patenka į tą sritį. Kartais niekaip negali sau padėti, o vat imi ir pieši, tuomet pasidaro lengviau.
Tokia, toji, liepa buvo... Truputis piešinių, muzikos, naujų dainų, laiškų... Saulės palydėjimo, žvilgsnių, bemiegių naktų. Gitaros garsų, prisilietimų. Pokalbių ir nuostabos sulaukiant patekančios saulės. Kupina išgyvenimų.
Ir staiga užgriuvo rugpjūtis. Viskas dingo. Tenka miegot labai daug, kad negalvočiau. Nes bijau. O kas bus rudenį? Kas iš viso bus ateityje? Kaip aš pradėsiu kurti savo gyvenimą, kurį deja jau kuriu, bet kaip aš jį padarysiu tik savo?
Ir kokia aš vieniša tapau. Vienai, žinoma, lengviau pasidarė, kai pripratau. Geriau aš būsiu tokia, nei tektų bendrauti su tais, su kuriais nenoriu net viename lifte stovėti. Tikriausiai tai tik išankstinis rudens priepuolis. Tačiau ir jis praeis. Viskas gyvenime ateina ir praeina.
