Riba

Yra tokių vietų, kuriose gali jaustis tarp dviejų erdvių. Tarp dviejų skirtingų pasaulių ir laiko tėkmių. Priešais, akimis neaprėpiamas  vanduo apgaubtas medžių, o už nugaros paliktas ūžiantis miestas. 

Apima keistas jausmas sėdėti ant tos ribos ir jaustis taip, lyg nepriklausai nei vienai pusei. Negali būti vien tik tame skubančiame pasaulyje, tačiau taip pat negali amžinai sėdėti ir ten, kur rodos, laikas sustoja. Todėl gerai, jog yra tokia galimybė. Atsidurti ant ribos, turėti pasirinkimą. Nes negali žinoti, ko gali prireikti žmogui. Jis niekada nebūna priklausomas tik nuo vieno dalyko, ar ištikimas tik vienai vietovei.  Žmoguje yra nepasotinamas jausmas, tai troškimas pažinti.  Norėti vis ko nors naujo, neatrasto ir nepaliesto. Būtent todėl, šiandien atsidūriau šioje riboje. Tačiau už manęs dundantys bėgiai primena, jog metas grįžti. Artinasi lietus.

Aš tikrai dievinu pavasarį. Jis toks nenuspėjamas. Pažvelgus pro langą, gali matyti akinančią šviesą tiek nuo sniego, tiek nuo žydinčių alyvų spalvingumo. Tačiau man patinka net ir tie gaivūs pavasario lietūs ar kaitri saulė, kai rodos, jog jau vasara. Lyg jau gali atsikvėpti ir basomis braidyti per minkštą žolę. 
Nors retkarčiais užklysta mintys, kad dar ne viskas baigta ir dar ne vasara, todėl negaliu visiškai atitrūkti nuo kasdienybės ritmo.
Tačiau net ir tos mintys netrukdo man džiugiai sėdėti po obelim, kai žiedlapiai krinta lyg snaigės, balti. Netrukdo, sugerti į save įkvėpimą ir su vėju užklydusį žydinčių obelų kvapą. Tiesiog taip gera mėgautis, be jokios sąžinės graužaties. Ir visai nesvarbu kiek dar liko neužbaigtų darbų, juk jų visuomet atsiranda. O smulkmenomis mėgaujamės jau vis rečiau.