Aš tikrai dievinu pavasarį. Jis toks nenuspėjamas. Pažvelgus pro langą, gali matyti akinančią šviesą tiek nuo sniego, tiek nuo žydinčių alyvų spalvingumo. Tačiau man patinka net ir tie gaivūs pavasario lietūs ar kaitri saulė, kai rodos, jog jau vasara. Lyg jau gali atsikvėpti ir basomis braidyti per minkštą žolę. 
Nors retkarčiais užklysta mintys, kad dar ne viskas baigta ir dar ne vasara, todėl negaliu visiškai atitrūkti nuo kasdienybės ritmo.
Tačiau net ir tos mintys netrukdo man džiugiai sėdėti po obelim, kai žiedlapiai krinta lyg snaigės, balti. Netrukdo, sugerti į save įkvėpimą ir su vėju užklydusį žydinčių obelų kvapą. Tiesiog taip gera mėgautis, be jokios sąžinės graužaties. Ir visai nesvarbu kiek dar liko neužbaigtų darbų, juk jų visuomet atsiranda. O smulkmenomis mėgaujamės jau vis rečiau.