---
Aš gana gerai prisimenu kokia buvau anksčiau... Savo šeimoje reiškiausi kaip jautriausias žmogus. Verkdavau ne dėl žaislų ar dėmesio stokos (tuo buvo pasirūpinta). Labiausiai man buvo skaudu dėl neteisybės, dėl to, kad daugelis dalykų buvo tokie nesąžiningi. Pykau už tai, kad man bruko materialius dalykus tuomet, kai man reikėjo šilumos ir meilės. Man reikėjo tik šeimos ir namų į kuriuos galėčiau grįžti ramia širdimi.
Dar atsimenu, jog buvau paklusni. Galėdavau murmėti kiek tik noriu, bet vis tiek padarydavau tai, ką reikėdavo. Buvau rami. Bet nepasižymėjau kantrybe. Gal tai ir veda mane į priekį?
Tačiau, kad ir koks žmogus būtų stiprus, dažnai žeidžiama jo širdis tampa tiesiog gyvybines funkcijas palaikantis daiktas. Ši tai ir atsitiko man.
Niekada nemaniau, kad ta dievobaiminga mergaitė taps tokia, kokia esu dabar. Niekada net nesusimąsčiau, kad aš galėčiau įsivelti į tokius gyvenimo žaidimus. Tačiau ilgam supratau, jog gyvenime nutinka visko.
