Aš esu čia ir niekur

Rytinį mano važiavimą į mokyklą praskaidrino mėnulio pjautuvas danguje. Toks ryškus, su keliomis žvaigždėmis šalia. Išlįsdamas tarp namų stogų ir medžių viršūnių jis pertraukdavo mano mintis. Stovėjau troleibuse tarp susigrūdusių žmonių, kurie dar buvo paskendę savo neužbaigtuose sapnuose ir laukė vakarinio atokvėpio, kai sėdės lygiai taip pat kaip dabar ir supras, kad dar viena diena praėjo perniek...
Tačiau mano mintyse- nieko panašaus! Troleibuso langas buvo šiek tiek atstumtas. Kartais vėjas užklysdavo vidun ir paliesdavo man plaukus. Aš kiekvieną tą vėjo pūstelėjimą gėriau į save. Tokį lengvą, švelnų ir gryną. Daugiau nieko nenorėjau.

O kalendorinė žiema man nieko nereiškia. Juk trečiadienio popietėmis pasirodžiusi saulė kelias valandas nesitraukia. Ji lėtai kyla mano sąsiuvinio kraštu, pirštų galiukais, rankomis, pečiais, kol  pakutena kaklą ir paliečia smakrą.
Žėrinti šviesa. Aš užsimerkiu ir jaučiu kaip švelniai ir lėtai šiluma slenka mano veidu. Tos kelios valandos pamokose man neprailgsta, nes vienu metu aš esu čia ir niekur...

O šiandien man trūksta oro. Tas mažas išsigelbėjimo langelis užstumtas. Jaučiau kaip kaistu. Ir vos tik prasiverdavo durys aš iš visų jėgų stengdavausi pagauti vėjo gūsį. Ta palaiminga akimirka... Kai net mintys pakyla aukštyn kartu su muzika. Ir daugiau nieko nereikėjo. Tik stovėti užsimerkusiai ir laukti... Tos akimirkos.
Nurimti. Mėgautis. Jausti. Ir... Gyventi.